Prieš 245 metus gimė didysis karo meno teoretikas Carl von Clausewitz

Jį cituoja, jį studijuoja karo akademijų (ir ne tik jų)studentai,  jį skaitė ir skaito didžiausi karo vadai, jo fundamentalus veikalas „Apie karą“ vis dar išlieka aktualus, nors ir parašytas prie du šimtus metų. Į veikalą atgulę tekstai rašyti 1816-1830 m. ir nuo tada karyboje labai daug kas pasikeitė. Tačiau, žmogaus smegenys vystosi lėčiau nei technologijos, todėl „Apie karą“ ir kiti didžiojo karininko ir teoretiko dabai vis dar yra studijuojami karo meno ir panašiuose kursuose. „Apie karą“ – vienas geriausių dalykų, kurį mums davė XIX a. karo teorijos mintis.

Daugelis tikriausiai supratote, kad kalbame apie garsųjį generolą majorą Carl Philipp Gottlieb von Clausewitz, gimusį prieš 245 m., 1780 m. birželio 1 d. Prie Magdeburgo miesto gimęs von Clausewitz buvo Prūsijos ir Rusijos imperijos kariuomenių karys, prieš Napoleoną kovojęs Borodino ir Vaterlo mūšių dalyvis, ilgametis Berlyno karo mokyklos direktorius ir, žinoma, vienas ryškiausių istorijoje karo teoretikų.

Po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono epochos pamatęs, kaip XVII-XVIII a. karo meno nuostatas ir normas nušlavė naujoji karyba, von Clausewitz ėmė mąstyti apie gilumines reformas ir fundamentalius karybos pokyčius. Išanalizavęs 1566–1815 m. laikotarpio daugiau nei 130 kautynių ir žygių jis parašė savo pagrindinį darbą, kuris, deja, buvo neužbaigtas. O galbūt tai ir neturėjo būti vientisas veikalas. Juk autorius tuos keliolikos metų pastebėjimus vadino beforme minčių krūva ir pirmąją „Apie karą“ dalį žmona Marija išleido tik 1832 m., po von Clausewitz mirties.

Kuo gi įdomūs ir svarbūs tie XIX a. pirmosios pusės tekstai?

Von Clausewitz nesiūlė amžinos strategijos ir nepristatė tekstų kaip vadovėlio su paruoštomis formuluotėmis. Autoriui buvo svarbūs karo ir karo meno reiškinių tyrimai. Pagrindinė jo mokymo mintis, plačiai cituojama ir perfrazuojama, – karas kyla iš politikos poreikių ir yra politikos tęstinumas kitomis priemonėmis. Karas yra tik dalis visumos, o ta visuma yra politika. Taip galime suprasti, kokie skirtingi gali būti karai ir dėl kokių motyvų bei sąlygų jie gali kilti. Būtent politika nustato karo pobūdį, būtent politika nulemia karo meno kaitą.

Savo tekstuose von Clausewitz taip pat daug dėmesio skiria moraliniams aspektams, kariuomenės šlovei, karo genijui, strateginiam rezervui, jėgų kaupimui, tvirtumui, gudrybėms ir daugeliui kitų svarbių karo meno elementų.

Kita svarbi von Clausewitz idėja – totalinio karo sampratą. Ja vadovaujantis reikia pulti priešo pajėgas, išteklius, civilius gyventojus ir palaužti norą kariauti. Svarbiausias uždavinys – sutriuškinti priešą generaliniame mūšyje.

Jis išplėtojo totalinio karo sampratą, pagal kurią reikia pulti priešo karines pajėgas, išteklius, civilius gyventojus ir palaužti jo norą kariauti. Svarbiausias uždavinys – sutriuškinti priešą generaliniame mūšyje. Jo idėjomis buvo pagrįsti Prūsijos veiksmai 1866, 1870–1871 m. ir visų kariuomenių strategija per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą.

Norintys susipažinti su von Clausewitz karybos teorija, bent jau pirmąją dalį visiškai nemokamai gali pasiskaityt čia.