Prieš 35 metus krito Kauno Leninas

Vienas ryškiausių byrančios Sovietų Sąjungos ir laisvėjančios Europos vaizdinių – krentantys leninai ir kitokie sovietiniai balvonai. Ukrainoje tai įvyko tik po 2014 metų, bet dovanojo mums leninopado (leninkričio) pavadinimą.

Kaune Leninas krito lygiai prieš 35 metus – 1990 m. rugpjūčio 6 d. Lietuva jau buvo paskelbusi Nepriklausomybę ir Kaune jau buvo nugriauti čekistų tėvo Felikso Dzeržinskio ir komunistų vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko biustai.  Tą pačią dieną Kaune buvo išmontuotas ir Keturių komunarų paminklas, stovėjęs Vytauto prospekte, buvusiose miesto kapinėse.

1970 m., minint Lenino 100-ąjį gimtadienį, pastatytas paminklas buvo pirmasis kritęs Leninas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Iš viso 1989-1994 m. Lietuvoje buvo išmontuoti 42 sovietiniai paminklai.

Įdomiais atsiminimais apie tą dieną yra pasidalinęs fotografas Modestas Patašius:

„Tuo metu dirbau netoliese, S. Daukanto gatvėje buvusioje Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje. Kalbos, kad ruošiamasi versti Lenino paminklą, mieste sklandė jau seniai. Tikslios datos, matyt, nenorėta skelbti, bijant buvusių sovietinės armijos karių ir „saugumiečių“ reakcijos. Na, ir, aišku, pasiklydusių laike milicininkų. 1990 metais sovietinių stabų griovimo akciją Kaune jau buvo pradėjusi „Jaunoji Lietuva“. Birželio 14 d. jie jau buvo nuvertę buvusio komunistų partijos veikėjo ir čekistų vado Felikso Dzeržinskio bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko biustus. Jaunalietuviai buvo numatę griauti Leniną, tačiau milicija jį apsupo ir saugojo.

Išaušo lietingas rugpjūčio rytas. „Modestai, ar turi fotoaparatą? Leniną griauna“, – apie 10 val. įbėgęs į kabinetą pranešė vienas kolega. Nors dirbau tada radijuje, fotoaparatą tądien lyg nujausdamas buvau pasiėmęs su savimi. Po kelių minučių jau buvau tuometėje Janonio aikštėje. Prie paminklo jau buvo privažiavę du kranai, vienas jų – su bokšteliu. Darbininkai tvarkė lynus bei kitą reikalingą išmontavimui įrangą. Nors dulkė įkyrus lietus, visa tai stebėjo būrelis kauniečių.

Pradėjus išmontuoti paminklą po juo staiga susibūrė keliolika lig tol buvusių nuošalėje, susigūžusių ir atskilusių nuo Lietuvos komunistų partijos „platformininkų“. Matyt, buvo tikimasi, kad kažkas juos jėga bandys iš čia pašalinti, kils triukšmas, susistumdymas, o tada būtų galima kviesti gretimoje gatvėje to momento  tik ir laukiančius milicininkus. Į akis taip pat krito ir tolėliau, po gluosnio šakomis stovintys keli „saugumiečiai“. Netrukus vienas jų priėjo kiek arčiau ir pradėjo darbininkus bei aplinkinius fiksuoti fotoaparatu. Keletą kartų spragtelėjo juo ir atsisukęs į mane. „Velnias, kad tik nepradėtų mūsų semti“, – išgirdau netoliese stovinčių kelių vyrų nuogąstavimą.

Paminklo nukėlimas truko apie pusvalandį. Kai pagaliau jis, lyg pakaruoklis, pakabintas metaliniu trosu už kaklo, atsiskyrė nuo pjedestalo ir buvo paguldytas ant žemės, kai kurie žmonės pradėjo ploti. Po medžiu stovėję „saugumiečiai“ jau buvo dingę. Į šalį pasitraukė ir po paminklu budėję idėjiniai komunistai.“

Modesto Patašiaus nuotraukos.