Prieš 370 metų priešas pirmą kartą užėmė Vilnių

XVII amžiaus šeštasis dešimtmetis Abiejų Tautų Respublikai ir ypač Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei buvo siaubingas.

Rusijai paskelbus Abiejų Tautų Respublikai karą, 1654 m. rusų ir kazokų pulkai išžygiavo ir sėkmingai į priekį stūmėsi. Prasidėjo ilgas Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karas, trukęs iki 1667 m.

Lyg bėdos iš Maskvos būtų maža, prisidėjo švedai.1655 m. švedai užėmė Žemaitiją, Upytę, dalį Kauno ir Breslaujos pavietų. Jų įgulos išsidėstė Kretingoje, Palangoje, Vainute, Plungėje, Plungėje ir kt. Švedai užėmė ir didžiulę dalį Lenkijos Karalystės.

1655 m. viduryje beveik visa Abiejų Tautų Respublikos teritorija buvo užimta priešų. Vėlesni metai kraštą alino dar labiau. 1655 m. pabaigoje rusai pasirašė paliaubas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir pradėjo karą su Švedija dėl Livonijos.

Valstybę siaubė rusų ir švedų tvanas.

Būtent šių kampanijų metu pirmą kartą rašytinėje istorijoje priešui pavyko užimti visas Vilniaus pilis.

Rusai Vilniaus puolimą pradėjo dar rugpjūčio 7 d., bet pelkėta vietovė juos stabdė ir sunkino judėjimą. Pirmieji susidūrimai prasidėjo kitos dienos rytą. Jonušo Radvilos vadovaujami miesto gynėjai – 5000-7000 karių – užmiesčio pozicijų ilgai neišlaikė ir pasitraukė link rytinių miesto sienų. Aršiausios kovos įsiplieskė Vilniaus rytuose ir pietuose ir truko iki popietės. Tuomet gynėjų pajėgos ėmė trauktis. Mūšis persikėlė į dabartinio Žaliojo tilto apylinkes, kur pėstininkai siekė apsaugoti miestiečių ir turto evakuaciją. Vilniečiai panikoje traukėsi iš miesto, tačiau net ir iš tokio pragaro pavyko išgelbėti dalį brangiausių turtų: šv. Kazimiero karstą, pagrindines Lietuvos Metrikos knygas, Vilniaus katedros vertybes.

Mūšis prie tilto tęsėsi iki vakaro ir galiausiai J. Radvilos pajėgoms pavyko sėkmingai forsuoti Nerį ir paskui save sudeginti tiltą per upę.

Pasitraukus kariuomenei, į pilies įgulos ginamą miestą įsiveržė dar daugiau priešų. Jie kelias dienas plėšė Vilnių ir žudė vilniečius. Kilo gaisras, sudeginęs didelę dalį miesto ir suniokojęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Anot liudininkų, miestas degė septyniolika dienų, o aukų skaičius viršijo 20000 žmonių. Anot istoriko Elmanto Meilaus, galėjo būti mažiau, iki 10000 aukų. Bet kuriuo atveju tai buvo žvėriškumai. Visi miesto rūmai ir visos bažnyčios, išskyrus keturias, buvo apiplėšti. Rusų kariai grobė ne tik baldus, sidabro dirbinius ir meno kūrinius, bet ir daužė altorius, niekino kapus (tarp kurių – sidabrinis Sapiegų sarkofagas), išardė puošybos elementus (tarp kurių – Radvilų rūmų marmurinės kolonos), apiplėšė Vilniaus katedrą.

Po mūšio rusai šešeriems metams okupavo Vilnių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei sostinę pavyko išvaduoti tik 1661 m. Per tuos metus ženkliai sumažėjo miesto gyventojų, miestas patyrė stiprų nuosmukį.

Vilniaus nusiaubimo mastą liudija tai, jog į miestą rugpjūčio 14 d. atvykęs Rusijos caras Aleksejus nerado nakvynei tinkamos vietos, todėl dvaras įsikūrė palapinėse Lukiškių laukuose.

Pralaimėjimas Vilniaus mūšyje lėmė, jog J. Radvila ir keli kiti Lietuvos didikai palaikė Kėdainių uniją ir susijungimą su Švedija.