Prieš 370 metų Rusijos kariuomenė užėmė Kauną

Iš Vilniaus su kariuomene pasitraukęs Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila (1612-1655) teisingai numatė, kad toliau rusai judės link Kauno. Jis kreipėsi į Švedijos karaliaus vietininką grafą Magnusą Gabrielį de la Gardie (1622-1686), kad šis atsiųstų savo karių padėti ginti Kauną, kol neatėjo rusai. Nepamirškite, kad tai buvo Tvano metai ir Abiejų Tautų Respublikos žemes buvo užėmę ne tik rusai, bet ir švedai.

Nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė puikiai suprato Kauno, esančio dviejų upių santakoje, strateginę reikšmę, miestas buvo silpnokai įtvirtintas ir turėjo nedidelę įgulą. Nuo Vilniaus pasitraukusi ir stipriai nukraujavusi kariuomenės dalis taip pat nenorėjo rizikuoti ir kovoti su daug galingesniu priešu santakoje, nes tai grėsė būti užspeistiems be galimybių trauktis. Kunigaikščio Piotro Čerkaskio vadovaujama rusų kariuomenė Kauną užėmė be mūšio. Švedai traukė į pagalbą, bet nespėjo ir Kaunas buvo prarastas. Pasak istoriko Antano Tylos, 1656 m. išvijus švedus iš Žemaitijos Kaunas tapo pafrontės miestu ir tvirtove, kurią visos kariaujančios pusės norėjo turėti, nes kas kontroliavo Kauną, tas kontroliavo visą laivybą Nemunu ir Nerimi.

Kaune rusai turėjo geras galimybes įsitvirtinti. Per Nerį į Vilijampolę buvo pastatytas tiltas, santakoje kasami apkasai ir daroma viskas, norint paversti Kauno pilį tvirtovę. Panašiai, kaip ir Vilniaus atveju, miestiečių turtas buvo išgrobstytas, o jie patys pasitraukė. Miestiečiai buvo žudomi, iš jų reikalauta duoklių, jie buvo verčiami prisiekti carui, miesto pastatai buvo deginami. Mažesni ir didesni daliniai kėlė gyventojams siaubą, nuolat siautėdami po apylinkes ir ieškodami grobio. Kauno apylinkės ir ypač Raudondvaris – vartai į Žemaitiją – buvo nusiaubti ir Kaunas rusams tapo forpostu brautis į Žemaitiją.

Jonušas Radvila, nesėkmingai bandęs stabdyti rusų ir švedų veržimasi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir nesulaukęs paramos iš valdovo, nutarė pasiduoti švedams. 1655 m. spalio 20 d. buvo sudaryta Kėdainių unija, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš unijos su Lenkijos Karalyste perėjo unijon su Švedijos Karalyste. Tik unija su švedais jau buvo protektorato teisėmis.

1658 m. imtasi veiksmų Vilniui ir Kaunui vaduoti. Veiksmai prieš rusus prasidėjo rugpjūtį, kai kitoje Neries pusėje ties Kaunu jie buvo užpulti lietuvių. Bėgdami rusai susigrūdo ant tilto ir, jam sugriuvus, daugelis nuskendo. Tik atvykus rusų pastiprinimui lietuviams teko atsitraukti. Vėliau, rudenį, lietuvių delegacija vyko į derybas su rusų vadovybe okupuotame Vilniuje, tačiau vietoje derybų buvo antpuolis. Vėliau nemažai kartų bandyta Kauną atsiimti, tačiau nesėkmingai ir tik 1661 m. gruodžio 26 d. mieste buvusi rusų įgula pasidavė.