Prieš 705 metus prie Medininkų buvo sumuštas Vokiečių ordinas

Prieš 705 metus, 1320 m. liepos 27 d., netoli Medininkų (istorinių Medininkų – dabartinių Varnių, o ne prie dabartinės Baltarusijos sienos) susikovė žemaičių ir Vokiečių ordino kariuomenės.

Kaip ir daugelio reidų atveju atžygiavo marga kompanija: 40 riterių, Klaipėdos įgula, sembų vitingai. Kariauną vedė ordino maršalas Heinrichas von Plötzke (1264-1320).

Medininkų žemę užpuolę įsiveržėliai plėšikavo, kol žemaičiai jiems netikėtai smogė. Smogė stipriai: žuvo maršalas, 29 riteriai, daug vitingų, į nelaisvę pateko Sembos fogtas Gerhardas Rude. Rašoma, kad vėliau jis kartu su žirgu ir šarvais ugnyje buvo paaukotas dievams.

Akcentuodamas pergalės Medininkų mūšyje svarbą, istorikas dr. Tomas Baranauskas pažymi, kad po jos „ilgesniam laikui sumažėjo tolesnių puolimų gylis ir intensyvumas. Kryžiuočių antpuolius konkrečiai į Medininkų žemę pergalė Medininkų mūšyje sulaikė daugiau kaip 8 metams.“

Anot istoriko, pergalė ir po jos sekusios reiškė ne tik priešų atmušimą, bet ir lėmė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (1275-1341) pasirinkimus įtvirtinti sostinę Vilniuje, gerinti santykius su Ryga. Netrukus po Medininkų pergalės įsisuko svarbiausių Gedimino epochos įvykių verpetas.

Platesnis istoriko dr. Tomo Baranausko komentaras apie Medininkų mūšio aplinkybes, eigą ir reikšmę.