Prieš 80 metų įkurta Tauro partizanų apygarda

Pirmieji partizanų būriai Suvalkijoje organizavosi 1944 m. vasarą, vos praėjus frontui. Atskiros grupės ir grupelės apsijungė į didesnius junginius, pajėgius pasipriešinti sovietų okupantams. Ginkluotai Lietuvos laisvės kovai plečiantis, pavienių būrių, grupių ir batalionų nebepakako, todėl nuspręsta jungtis į rimtesnę organizaciją, besitvarkančią Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Toks pavyzdys partizanams buvo gyviausias prisiminimas ir artimiausia patirtis – juk didelė dalis buvo tarnavę.

Kūrėsi štabas, parengtas laikinas statutas, užmegzti ryšiais su partizanų daliniais, sudaryta vadovybė.

Lygiai prieš 80 metų, 1945 m. 15 d., kunigo ir kapeliono Antano Yliaus-Vilko (1909-1994) iniciatyva, Skardupių klebonijoje (Marijampolės r.) įvyko steigiamasis Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas. Buvo apibrėžtos rinkinių ribos, numatyti ryšių punktai, paskirti vadai. Apygardos vadu buvo paskirtas kpt. Leonas Taunys-Kovas (1900-1946).

Į penkias partizanų rinktines padalinta apygarda apėmė Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritis, toje pat Nemuno pusėje esančias Alytaus ir Kauno apskričių žemes. Kaip jau buvo įprasta Lietuvos partizanams, Tauro apygardoje taip pat buvo leidžiamas laikraščiai: „Laisvės žvalgas“, „Girios balsas“.

Tauro apygarda nuo pat pirmųjų veiklos dienų buvo viena iš veikliausių ir iniciatyviausių Lietuvoje.

1945 m. rugsėjo 16 d. tuose pačiuose Skardupiuose apygardos vadovybė įkūrė Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kuriam vadovavo plk. Liudas Butkevičius-Elbė, Luobas (1881-1963).

1946 m. balandžio 9 d. apygardos vadas mjr. Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas, Jonas (1904-1946) susitikime su A apygardos vadu plk. ltn. Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu (1901-1946) ir kitais Pietų Lietuvos junginių vadais įkūrė Pietų Lietuvos sritį su štabu.

Tais pačiais metais apygardos vadas ltn. Antanas Baltūsis-Žvejys (1915-1948) įkūrė Informacijos centrą, kaupusį ir apibendrinusį partizanams aktualias žinias iš Lietuvos ir užsienio.

Stipriai dirbta ir su koviniu rengimu. 1946 m. Vytauto rinktinės partizanai buvusiuose Rytprūsiuose įkūrė puskarininkių mokyklą. Bet ji sovietų čekistų buvo greitai aptikta ir likviduota. 1948 m. rugpjūtį ir rugsėjį Kazlų Rūdos miškuose buvo surengti partizanų apmokymo kursai, kuriuos išėjo iki šimto žmonių.

Neskaičiuojant daugybės smulkesnių susidūrimų su sovietų okupantais ir kolaborantais, apygardos partizanais kovojo bent dešimtyje garsių ir daugeliui žinomų mūšių: Būdininkų, Valkų, Palių, Raišupio, Opšrūtų, Šilavoto ir kituose. Šeštojo dešimtmečio pradžioje, aktyviam ginkluotam pasipriešinimui visoje Lietuvoje silpstant, sumenko ir Tauro apygardos partizanų veikla. Nuo 1952 m. daugiausiai kovėsi tik pavieniai junginiai. Paskutiniu aktyviu apygardos partizanu laikomas Justinas Balčius-Plutonas (1929-1957), žuvęs Alizavoje.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.