Prieš 80 metų Lietuvos partizanai susikovė su sovietų okupantais Kalniškės mūšyje

Lygiai prieš 80 metų Lietuvos partizanai, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno (1910-1945) ir Aleksandro Padimansko-Šarūno (g. 1916), Alytaus apskrities Kalniškės miške stojo į mūšį su NKVD kariuomene. Ir tai buvo vienas didžiausių Lietuvos partizanų mūšių su reguliaria sovietų kariuomene.

Apie Kalniškės miške besiburiančius Lietuvos partizanus NKVD sužinojo 1945 m. balandį. Gegužės 15 d. partizanai sužinojo, kad sovietų pajėgos telkiasi Simne. Trijų skyrių kovotojai išėjo saugoti vietinių gyventojų, nes manyta, kad vyks trėmimai. Dalis partizanų trumpam grįžo namo, ryte juos grįžtančius į stovyklą pamiškėje užklupo NKVD kariškiai. Gegužės 16-ąją, kelis kartus gausesnėmis pajėgomis okupantai su stribais pradėjo supti Kalniškės mišką, kur aukštoje kalvoje stačiais šlaitais partizanai buvo įsitvirtinę. Partizanų buvo apie 60-120.

Vadas Lakūnas partizanus išskirstė į kurtis būrius, šie užėmė pozicijas ir didelėje miško teritorijoje užvirė mūšis, trukęs visą dieną. Dalis partizanų, bandydami pasiekti Kalniškės stovyklą, žuvo arba buvo išblaškyti. Prie Krosnos-Lazdijų partizanų žvalgams susikovus su NKVD kareiviais paaiškėjo, kad Kalniškės miškas apsuptas, prie keliukų tyko pasalos. Partizanai įsitvirtino Meškakalnyje ir pasirengė žiedinei gynybai.

Nors atrėmė kelias priešo atakas, baiginėjosi šaudmenys ir tik pavakariu partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties.

Žuvo daugiau nei 40 partizanų (pagal sovietinius operatyvinius dokumentus – 62) ir apie kelis šimtus sovietų karių. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Jonas Neifalta-Lakūnas žuvo kovose tų pačių metų lapkritį.  Žuvusių partizanų palaikai atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių. 1989 m. birželio 23 d. palaikai perkelti į Simno kapines.