Prieš 80 metų prasidėjo Palių mūšis

Prieš 80 metų, 1945 m. rugpjūčio 5 d., prasidėjo Palių mūšis, kuriame Lietuvos partizanai gynėsi nuo sovietų okupantų. Pilnesnis mūšio pavadinimas – Žuvinto palių – atskleidžia mūšio gamtinį išskirtinumą ir sudėtingumą.

Tiesa, mūšio data varijuoja ir vienur galima aptikti informaciją, kad mūšis vyko 5-9 dienomis, kitur – 5-15 dienomis, dar kitur – 6-15 dienomis, dar kitur rašoma, kad baigė 11 ar 12 dieną.

Bet kuriuo atveju tai buvo ilgas mūšis sudėtingomis sąlygomis, trukęs dideliame pelkių ir ežerų masyve.

Įvairiose Žaliosios girios ir Žuvinto palių vietose atskiri partizanų būriai turėjo įsirengę stovyklas. Jų šturmuoti buvo pasiųstos didelės okupantų pajėgos: NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-asis pasienio pulkas, reguliariosios kariuomenės daliniai,  specialiojo junginio pasienio  būrio pajėgos. Jie Žuvinto ežerą ir palias apsupo šarvuočiais, aviacija bombardavo, žvalgė ir nurodė taikinius minosvaidžiams, ant aplink esančių kalvelių buvo išdėstyti pabūklai.

Čia veikusius Lietuvos partizanus – apie 150 žmonių – į bendrą junginį apjungė ir jiems vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Antanaitis, Uošvis (1900-1953).

Mūšiu užsitęsus ir esant didelei kiekybinei priešo persvarai, vadas Litas teisingai vengė tiesioginio kontakto. Jis nurodė Dzūkų būriui nepastebimai atsitraukti link Buktos miško ir pasiruošti susidūrimui su priešu, Šarūno būriui – užsimaskuoti ir užimti pozicijas Žuvinto ežero saloje. Likę partizanai išsidėstė kitose ežero salose ir paliose. Prisitaikant prie gamtinių sąlygų, netgi buvo numatyta trauktis prisidengiant plaukiojančiomis salomis. Sutemus užsimaskavęs Šarūno būrys surengė pasalą ir nuskandino kelias valtis su okupantais.

Šukuodami teritoriją, vieni okupantai ėjo grandine, kiti valtimis ir plaustais plaukė link salų. Partizanai prisileisdavo juos arčiau ir taiklia ugnimi skandino. Kartais rusiškai pakviesdavo priartėti arčiau, nes „banditų čia nėra“, priartėjusius okupantus apšaudydavo ir sukeldavo jiems paniką.

Nors partizanų būriai išsisklaidė, ryšys su vadovybe ir ryšininkais nutrūko, sėkminga pasala leido partizanams išsiskirstyti ir atsitraukti iš apsupties.

Kelias dienas mūšis, naktį nutilęs, ryte vėl atsinaujindavo. Todėl, nors jau šūvių ir nebuvo girdėti, partizanus vis tiek lydėjo nežinia, ar čia jau pabaiga. Anot liudijimų, tik rugpjūčio 11 (kitais duomenimis – 12) dieną, partizano Lyno tėvas, įsitikinęs, kad okupantai pasitraukė, informavo partizanus.

Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga, tomis dienomis mūšio rajone žuvo per 30 partizanų, ežero pakrantėje aptikti ir sunaikinti 9 bunkeriai.

Okupantų pajėgos Palių mūšyje patyrė didelių nuostolių. Tačiau priešas nėra kvailas ir dažniausiai mokosi iš savo klaidų. Taip ir sovietai, pasidarę išvadas iš Palių mūšio, bent jau šiame regione nuo grandiozinių karinių operacijų bandė pereiti prie pasalų ir atskirų plotų valymų. Šitokios taktikos jie stengėsi laikytis iki pat partizaninių kovų pabaigos.