Prieš 80 metų sovietai vykdė pirmąjį masinį 1945-ųjų metų Lietuvos gyventojų trėmimą

1945 m. pavasarį Lietuva vėl buvo okupuota sovietų, slenkančių link Berlyno. Frontas į Vakarus buvo nuslinkęs gana toli, todėl okupantai užnugaryje vėl galėjo imti represijų.

Antrajam pasauliniam karui dar nepasibaigus, prieš 80 metų, 1945 m. balandžio 22 d., prasidėjo masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sovietų Sąjungos gilumą. Pirmasis po 1941-ųjų trėmimų.

Šįkart okupantai daugiausiai taikėsi į Lietuvos vokiečius, su jais susijusius asmenis ir įtariamus kolaboravus su vokiečiais.

Apskričių NKVD ir NKGB viršininkams skirtoje instrukcijoje buvo nurodyta: „į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus nuolat gyventi turi būti iškeldinta: visi vokiečiai, gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, nesvarbu, kokia jų visuomeninė padėtis, veikla, amžius ir lytis; visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję ne vokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi.“ Į tremtinių sąrašus pateko ir liuteronai, žmonės, turėję vokišką vardą ar pavardę, palaikę ryšius su giminėmis Vokietijoje.

Tremiami žmonės iš įvairių Lietuvos vietų buvo atgabenti į Kauną. Čia buvo suvaryti į Šančių sinagogą ir kitas gyvenimui nepritaikytas vietas. Uždaryti žmonės buvo laikomi visą savaitę, kol į Kauno geležinkelio stotį atvežta pakankamai vagonų ešelonui suformuoti.

Skaičiuojama, kad šiuo kartu buvo ištremta per tūkstantį žmonių. Gegužės 3 d. pajudėjęs traukinys iš pradžių buvo nukreiptas į Komijos Respubliką. Simboliška, jog gegužės 9 d., kai Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta apie karo pabaigą, traukinys pasuko į Tadžikistaną.

Tremtinių laukė ne miško darbai rūsčioje šiaurėje, o medvilnės plantacijos pragariškoje stepėje. Vachšo upės slėnyje netoli su pasienio su Afganistanu saulė užkepindavo iki 55 laipsnių. Ne tik karštis, bet ir geriamojo vandens trūkumas, maliarijos, šiltinės ir dezinterijos protrūkiai į ligos ir mirties patalą guldė tremtinius vieną po kito. Prie tokių sąlygų žmogui yra itin sunku prisitaikyti, todėl yra skaičiuojama, kad iš šios tremtinių grupės mirė trečdalis žmonių. 75% mirusiųjų iškeliavo per pirmuosius dvejus metus.

Išsamiau apie šį trėmimą galite pasiskaityti čia, čia ir čia

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – 1945 m. balandį į Tadžikistaną ištremtos Marijona Zalevskaitė-Šmidtienė (1898–1980) su dukra Janina Šmidtaite (1922-2012), 1954 m. Jos buvo Lietuvos kariuomenės inžinieriaus kpt. Juozo Šmidto (1885–1929) žmona ir dukra.