Prieš 85 metus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas

1939 m. rugsėjo 1-oji moksleiviams greičiausiai nebuvo tokia ryški. Ne tik todėl, kad tai nebuvo šventinė diena, bet ir dėl to, jog tądien prasidėjo tai, ko europiečiai baimingai tikėjosi pastaruosius keletą metų – didelis karas. Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai atrišo rankas Vokietijai imtis agresijai ir rugsėjo 1-ąją Vermachtas įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 17 dieną Lenkijai į nugarą dūrė ir Sovietų Sąjunga.

Apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo siaubus žmonijai greičiausiai esate skaitę, girdėję pasakojimus, žiūrėję daugybę dokumentikų, lankę muziejus ir memorialines vietas. XX a. siaubas nusinešė  dešimtis milijonų gyvybių, jo metu vykdyti genocidai, buvo nušluoti ištisi miestai ir nusiaubtos didžiulės teritorijos, valstybės prarado nepriklausomybes. O kaipgi 1939-ųjų rugsėjis paveikė kasdienį Lietuvos gyvenimą?

Po sovietų įsiveržimo Į Lenkiją (o taip pat ir į Lenkijos okupuotą rytinę Lietuvą), Lietuvoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija ruošiantis ginti valstybės neutralitetą. Remiantis istoriko Vytauto Jokubausko skaičiavimais, 1939 m. rugpjūčio mėn. kariuomenėje buvo 22 508 kariai. Iki 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės mobilizacijos ji jau buvo padidėjusi iki 37 279 karių. Po dalinės mobilizacijos Lietuvos kariuomenė padidėjo iki 90 137 karių, ir šį dydį galėjo lemti laukiamas internuotinų Lenkijos karių skaičius – 2–3 pėstininkų divizijos ir kavalerijos brigada iki 52 000 karių.

Lenkijai kritus, prasidėjo masinis lenkų karių ir civilių traukimasis ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies. Lietuvos sieną pasiekę sumuštos Lenkijos kariuomenės daliniai buvo nuginkluojami ir internuojami. Jiems pasipriešinus ginklus, Lietuvos kariams buvo nurodyta panaudoti jėgą. 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 27 000 civilių asmenų ir 15 000 lenkų karių ir policininkų, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti.

Pirmosios internuotųjų ir pabėgėlių stovyklos įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau jie buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje ir Kaune. Kariais rūpinosi Lietuvos valdžios įstaigos, civiliais pabėgėliais – Lietuvos Raudonasis Kryžius. Visuomenė buvo raginama padėti pabėgėliams ir juos paremti. Ir daug žmonių padėjo, Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai ruošė maisto ir drabužių paketus.

Stovyklose apgyvendinti žmonės turėjo laikytis griežtos dienotvarkės ir disciplinos. Jie turėjo įsitraukti į kultūrinę veiklą, susirasti darbų. Buvo minimos valstybės šventės, organizuoti chorai, savišvietos būreliai ir bibliotekos. Kalvarijos internuotųjų stovyklos gyventojai netgi įsteigė teatrą ir pradėjo leisti leidinį. Lietuvos valdžia iš stovyklų paleisdavo netinkamus karinei tarnybai ar įgijusius Lietuvos pilietybę ir internuotųjų nuolat mažėjo. Visgi tokios veiklos buvo menka paguoda ir šie žmonės jautėsi prislėgti dėl valstybės praradimo, išsiskyrimo su artimaisiais, padėties negerėjimo. Todėl ne tik buvo bandoma tarpusavyje palaikyti patriotizmą ir moralę, bet ir bėgti iš stovyklų, trauktis į Vakarus.

1940 m. birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, internuotieji turėjo visas galimybes iš stovyklų pabėgti. Tokia padėti laikėsi savaitę, o tuomet režimas vėl buvo sugriežtinta. Pareigūnams buvo pagrasinta, jog už internuotųjų pabėgimus bus baudžiami ne tik sargybiniai, bet ir jų viršininkai. Tačiau bėgimai nesiliovė, nes lenkai jau buvo išgirdę, jog bus perduoti sovietų žinion. Liepos 10-12 dienomis Sovietų Sąjungos kariuomenės įgaliotinis perėmė stovyklose buvusius 4373 žmones.

Lietuviai iš sovietų pareigūnų sulaukė pašaipių priekaištų, kam jie internuotus lenkus apgyvendinę kurortuose, girdę mineraliniu vandeniu ir gerai maitinę. Iš sovietų atstovų nuskambėjo net tokia šiurpą kelianti ir makabriška frazė: „Bet NKVD moka ir su tokiais susitvarkyti“.

Šie tūkstančiai internuotųjų netrukus buvo išvežti į atskirą lagerį Kozelske Kalugos srityje. Jei yra sąžininga lyginti tragedijas, tai šie žmonės lageriuose buvo palyginti gerai prižiūrimi ir maitinami, o 1942 m. beveik visi įstojo į garsųjį generolo Anderso korpusą, kariavo prieš vokiečius Mažojoje Azijoje, Egipte ir Italijoje. O juk juos galėjo ištikti tūkstančių lenkų, nužudytų Katynėje, likimas.

Lenkų internavimo Lietuvoje akimirka užfiksuota šioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje. 1939 m. Kaune užfiksuotame kadre Lietuvos kariuomenės karys Vaclovas Surbininkas (žiūri į objektyvą) žygiuoja internuotų lenkų grupėje.