Prieš 90 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi spręsti žąsų krizę

Greičiausiai girdėjote tą žymiąją istoriją apie krizę. O, jei gyvenate Kaune, greičiausiai matėte Kauko laiptų terasoje 2023 m. pavasarį atidengtą Evaldo Pauzos skulptūrą „Su meile II“.  Garsiąją žąsų krizę ar žąsogeitą Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi spręsti lygiai prieš 90 metų, 1934 m. spalio 30 d.

1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjus naciams, Lietuvos santykiai su svarbia prekybos partnere ėmė blogėti. Tai buvo susiję su Vokietijos reakcija į Lietuvos veiksmus Klaipėdos krašto nacių atžvilgiu ir 1934-1935 m. vykusiu Neumanno-Sasso bylos procesu. Techniškai Lietuva buvo tikriausiai pirmoji valstybė, kur naciai buvo teisiami už nacių veiklą. Vokietija prieš Lietuvą ėmėsi ekonominės blokados. Viena iš taikytų sankcijų – padidinti importo mokesčiai visoms iš Lietuvos įvežamoms prekėms, tarp jų – ir žąsims.

Mūsų dienų ekonomikoje tai galbūt ir nebūtų didele bėda, tačiau tuomet tai buvo dideliu smūgiu Lietuvos paukštininkystei. Šalyje rinkoje susidarė milžiniškas žąsų perteklius. Kažkur reikėjo padėti apie 600 tūkstančių žąsų. O Vokietija ne tik pati jų nebepirko, bet ir trukdė jas gabenti į Prancūziją ir Nyderlandus.

Reikėjo šiuos paukščius kažkaip parduoti gelbėti ūkininkus. Vyriausybėje ieškant sprendimo buvo nutarta, jog žąsis – nori to ar ne – nupirks valstybės institucijų ir privačių įstaigų tarnautojai ir netgi pensininkai.

Lygiai prieš 90 metų Vyriausybė nustatė taisykles, jog etatiniai valstybės tarnautojai privalėjo įsigyti žąsų pagal tarnybos kategoriją. I kategorijos valdininkas (uždirbdavęs apie 150 litų per mėnesį) privalėjo nupirkti vieną žąsį, II kategorijos valdininkas – dvi žąsis ir taip aukštyn kategorijomis iki XVIII kategorijos valdininko (uždirbdavęs apie 1200 litų per mėnesį).

Dar sunkiau šis įpareigojimas gulė ant neetatinių darbuotojų ir pensininkų pečių. Pirmieji turėjo įsigyti po vieną žąsį nuo kiekvienų 50 litų (iki mokesčių). Taigi gaunantis 150 litų buvo įpareigotas pirkti tris žąsis, o 250 litų pajamas gaunantis neetatinis darbuotojas – penkias žąsis.

Vykdant šią paramos programą, buvo sugalvota kortelių sistema. Seniūnai privalėjo aplankyti visus apylinkės ūkininkas turėjo aplankyti vietos ūkininkus ir suskaičiuoti laikomas žąsis. Pagal jų skaičių ūkininkams buvo išduodamos kortelės, kurias ūkininkas kaip patvirtinimą išduodavo žąsų pirkėjams. Pirkėjas šią kortelę turėjo tuojau pat pateikti savo darbovietei, o ši iki 1935 m. korteles turėjo grąžinti Žemės ūkio rūmams. Ūkininkams buvo išdalinta per 320 tūkstančių kortelių, o AB „Maistas“ – dar 10 tūkstančių žąsų kortelių.

Kur yra kortelės ir priverstiniai pirkimai, ten įsisuka ir apsukrūs gyventojai. Išplito kortelių pardavimas, neperkant žąsų. Formaliai kortelės apkeliaudavo ratą, tačiau problemos tai nesprendė ir žąsų mažėjo nepakankamai sparčiai. Visuomenė nebuvo itin patenkinta tokiu vertimu pirkti, o spauda kaip tik rašė, jog pirkti žąsis reikia ne iš reikalo, o suprantant, jog reikia paremti ūkininkus. Pirkimui paskatinti netgi buvo spausdinama daug žąsienos patiekalų receptų.