Prisimename Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį

Prieš 125 metus, 1900 m. vasario 24 d., Pašventyje (Jurbarko r.) gimė Lietuvos kariuomenės savanoris, ilgametis Lietuvos saugumo struktūrų karininkas, Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas iš pagrindinių politinio sekimo, saugumo ir kontržvalgybos kūrėjų Augustinas Povilaitis.

Nepriklausomybės kovų su bermontininkais metu A. Povilaitis buvo sužeistas. Lietuvai išsaugojus ir stabilizavus Nepriklausomybę, A. Povilaičio karjera dvi dešimtis metų tęsėsi Lietuvos saugumo struktūrose. 1920-1927 m. ėjo Saugumo policijos valdininko pareigas, 1927-1931 m. buvo Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeniniu sekretoriumi, 1931-1934 m. vadovavo Valstybės saugumo policijai, o 1934-1940 m. – Valstybės saugumo departamentui.

Darbą Lietuvos saugumui derindamas su lavinimusi ir visuomenine veikla, 1933 m. A. Povilaitis eksternu Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą, kuriame 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1935-1940 m. redagavo „Kriminalistikos žinyną“, 1939 m. baigė rašyti knygelę „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų sausio mėn. 1 dienos“, išleistą tik 1996 m. Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“.

Jo tarnyba Lietuvai įvertinta Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931 m.), Gedimino 3-ojo laipsnio ordinais, Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2006 m., po mirties).

A. Povilaitis Lietuvos valstybei atidavė didžiausią auką – jis yra pirmoji sovietinių Lietuvos okupantų teroro auka. Na, bent jau jeigu kalbėtume apie valstybės pareigūnus. 1940 m. birželį A. Povilaitį sovietai melagingai kaltino prisidėjus prie 1939 m. spalį Lietuvoje dislokuotų raudonarmiečių grobimo. Okupacijos išvakarėse, sovietams spaudžiant, atleistas iš pareigų. Sovietams okupuojant Lietuvą, vienu iš birželio 14-osios sovietų ultimatumo reikalavimų buvo atiduoti teismui A. Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą. Vyriausybei neatlaikius spaudimo, jie abu buvo suimti. A. Povilaitis kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau išvežtas į liūdnai pagarsėjusį Lubiankos kalėjimą Maskvoje. Čia buvo žiauriai tardomas, nuteistas mirties bausme ir 1941 m. liepos 12 d. sušaudytas kitoje baisioje vietoje – Maskvos Butyrkų kalėjime.