2025-07-16
Prisimename žuvusį Lietuvos Karo aviacijos lakūną vyr. ltn. Vincą Mačioką
1926 m. liepos 16 d. skraidydamas čekoslovakišku lėktuvu Letov Š-20 (pravardžiuotu „Šmolek“) žuvo Lietuvos Karo aviacijos lakūnas vyr. ltn. Vincas Mačiokas.
Apie žuvusį gabų pilotą ir tarnybos draugą 1927 m. žurnalo „Kardas“ Nr. 20 kpt. Jonas Pyragius rašė:
„1927 m. liepos 16 d. 10 val. vyr. ltn. Mačiokas, kaip ir paprastai, skrido lavintis, šiuo kartu su naikintoju Šmolek. Išbandęs motorą žemėje ir radęs jį gerai veikiantį, vyr.ltn. Mačiokas ėmė kilti. Beriedant žeme lėktuvas kiek pašoko, tuoj po to pasigirdo nelygus motoro darbas; lakūnas paprastai sako, motoras „užspringo“. Kadangi tokių užspringimų pasitaiko neretai ir motoras dažniausiai pradeda vėl dirbti lygiai, tai ir vyr. ltn. Mačiokas, matyt, manė, kad toks motoro darbas tęsis kokią sekundę kitą, todėl jis, nors ir su labai mažu greičiu, atsiplėšė nuo žemės ir ėmė pamažu kilti. Bet pakilus jam 30-40 m aukščio, motoras vis nenorėjo „paimti“.
Tada vyr. ltn. Mačiokas ėmė pamažu sukti kairėn, norėdamas nutūpti atgal aerodroman, nes pryšaky ta kryptimi, į kurią jis kilo, nebuvo nei vienos panašios vietos, kurion tūpiant būtų galima išvengti lėktuvo sudaužymo. Bet padarius apie pusę rato, lėktuvas staiga visiškai pametė greitį ir, perėjęs į „suktuką“, nukrito tarp forto pylimų šalia Aleksoto, nutraukęs elektros vielas. Daugeliui skaitantiems šias eilutes gali atrodyti, kad nuo pakilimo iki nukritimo praėjo daug laiko, kuriame būtų galima spėti daug ką sukombinuoti. Faktinai gi visas skridimas tęsėsi 50 sekundžių, maximum 1 minutę. Koks didelis buvo kritimo greitis, galima spręsti iš to, kad šio lėktuvo minimalus greitis, t.y. toks greitis, kuriuo skrisdamas, lėktuvas dar laikosi ore, yra lygus 120 km į valandą. Žinoma, jei tai būtų įvykę ne 30, bet 300 metrų aukštyje, viskas būtų užsibaigę laimingai ir jis būtų spėjęs nutūpti aerodrome, bet… Neveltui sakoma, kad žemė yra lakūnų priešas.
Pribėgę Aleksoto gyventojai ir buvę aerodrome lakūnai, rado vyr. ltn. Mačioką be sąmonės susmukusį sėdynėje. Greit nugabentas į Karo Ligoninę ir neatgavęs sąmonės, jis mirė keturioms valandoms praslinkus. Svarbiausia priežastis – smarkiai sumušta galva į kulkosvaidį (ar gal į kitus įtaisus) ir sutrenkta krūtinė, nes visi prisirišamieji diržai išplėšti su visais apkaustymais, sulūžusi sėdynė ir sulaužytas vairas.
Taip žuvo Vincas…
Kiekvienam žmogui, ypač jaunatvėj, mirus, paprastai sakoma, kad mirtis buvus visiškai netikėta… Tačiau šiuo atveju niekaip netelpa galvon mintis, ypač arčiau pažinusiems Vincą, kad jis, sveikas, tvirtas, energingas, visada linksmas – iš mūsų tarpo išsiskyrė ir niekad daugiau nebegrįš. Žiauri tikrenybė!“
Daugiau apie to meto Lietuvos karo aviaciją – Vytauto Didžiojo karo muziejaus aviacijos ekspozicijose ir parodoje „ANBO I(00)“. Paroda veiks iki 2026 m. liepos 14 d.
