Riterių kova prieš sraiges

Ankstyvosios ranka rašytos knygos buvo didelė prabanga. Jų kūrimas ir kopijavimas buvo be galo sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas – jam savo gyvenimus paskirdavo vyrų ir moterų vienuolijų skriptoriumų raštininkai. Pirmąsias puslapių raides ir tuščias paraštes spalvingais raštais ir marginalijomis išpuošdavo iliuminatoriai. Marginalijų tematika buvo plati – įkvėpimo semdavosi ne tik iš biblijinių, fantastinių pasakojimų, bet ir viduramžių kasdienybės. Vienas dažnai sutinkamas XIII–XIV a. knygose marginalijų motyvas – riteris kovojantis prieš sraiges. 

Istorikai ilgai bandė išnarplioti šio motyvo prasmę, priskirdami jam įvairias reikšmes. Viena pirmųjų šį fenomeną XX a. viduryje tyrinėjo Lillian Mary Randall, kuri siūlė sraiges laikyti bailių priešininkų simboliu, kurie, kaip ir sraigės, išsigandę sulendą į savo šarvų kiautą ir nestoja lygion riteriškon kovon.

Tačiau toks aiškinimas ignoravo faktą, kad riteriai miniatiūrose beveik visada pralaimi kovą ar patys bailiai bėga nuo sraigės.

Marksistai istorikai teigė, kad sraigė galėjusi reprezentuoti vargšus valstiečius, o vienuoliai bent popieriaus lapuose galėjo jiems suteikti pergalę prieš aristokratiją. Medievistė Lisa Spangenberg pateikia aiškinimą, kad sraigė – tai tiesioginė 58 Dovydo psalmės, prašančius nubausti nusidėjėlius reprezentacija: „Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve; lyg negyvas gimęs, saulės niekad nematęs kūdikis.“ Kiti istorikai įžvelgia nuodėmės, moters ar net mirties simbolius.

Tikslaus atsakymo niekas nežino, gali būti, kad vienuoliams tiesiog pabodę iš savo daržo, kuris buvo pagrindinis jų maisto šaltinis, rankioti viską niokojančias sraiges.