Šešiavamzdis kišeninis revolveris kapsuline spyna „Pipirinė“

Šešiavamzdis kišeninis revolveris kapsuline spyna „Pipirinė“ –  tai XIX a. tarpinis variantas tarp pistoleto ir revolverio, kadangi ant ašies sukasi, skirtingai nei revolveriuose, ne būgnelis, o į vieną cilindrą sujungti 6 vamzdžiai. Angliškai tokie ginklai vadinami „pepperbox“, kadangi primena pipirines. Taip pat jie buvo vadinami „besisukančiais“ ar „sukamaisiais“ pistoletais. Pirmieji tokie revolveriai buvo sukurti XVIII a. pabaigoje su titnagine spyna, tačiau išpopuliarėjo tik įsigalėjus kapsulinei spynai XIX a. 3–4 deš. Nors dėl daug vamzdžių tokie ginklai buvo sunkesni nei įprasti revolveriai, o didelis svoris trukdė taiklumui ir šūvio galiai, jie turėjo ir savo privalumų palyginus su pirmaisiais revolveriais. Daug tokio tipo ginklų turėjo kapsules, kurios užsidegdavo viena nuo kitos, iššovus vieną šovinį, kuris sukeldavo grandininę reakciją. Taip nutikus tokio tipo ginklai vienu metu paleisdavo kelias kulkas pro skirtingus vamzdžius, o pirmųjų revolverių atveju pasitaikydavo ginklo sprogimų, kadangi jie turėjo tik vieną vamzdį, kuriuo galėjo paleisti tik vieną kulką. Taikliai šaudyti šiomis „pipirinėmis“ buvo galima tik iš labai artimo atstumo. Būtent maža konstrukcija, leidusi ginklą nešiotis kišenėje, suteikdavo galimybę netikėtai atakuoti priešininką iš labai arti. Garsusis amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Mark Twain) savo knygoje „Roughing it“ sukūrė personažą George Bemis, kuris prie diržo nešiojosi garsaus ginklų meistro iš Masačiusetso Etano Aleno (Ethan Allen) gamybos „pipirinę“. Nuotykių romane rašoma, kad pataikyti į taikinį su šiuo besisukančiu „Allen“ pistoletu prilygo žygdarbiui, kurio dar niekas nėra padaręs. Tiesa, tame pačiame romane rašoma, kad dėl gebėjimo vienu metu iššauti daug kulkų, iššovus šiam ginklui, saugiausia vieta buvo už jo. Šiais revolveriais priešininkas buvo daugiau įbauginamas, nei padaroma mirtina žala. 1851 m. Mariposos Kalifornijoje teisėjas (Mariposa California Justice of the Peace) atmetė pasikėsinimo nužudyti bylą, nes tokio tipo revolverio nepriskyrė prie pavojingų ginklų.

Norint užtaisyti šį revolverį, reikėjo ardyti jo konstrukciją, atsukti fiksatoriaus varžtą, nuimti vamzdžių cilindrą, sugrūsti šovinius į vamzdžius per laibgalį ir sudėti kapsules cilindro gale. Po kiekvieno šūvio reikėjo ranka perstumti cilindrą, kad kitas vamzdis atsidurtų prieš gaiduką. Vėlesni tokių revolverių modeliai jau buvo automatiškai persisukantys. Tokie kapsuliniai keliavamzdžiai ginklai buvo naudojami iki revolverių ištobulėjimo ir įsigalėjimo.

Pagaminimo metai: XIX a. vidurys
Medžiaga: Plienas, žalvaris, medis, lakas
Bendras ilgis: 163 mm
Vamzdžių ilgis: 82 mm, aukštis – 97 mm
Svoris: 0,58 kg

Šį revolverį galite pamatyti muziejuje veikiančioje parodoje „Maži, bet pavojingi“.