Sidabrinis antkrūtinis papuošalas iš Kretingos lobio

Lobių paieškos yra dažna veiksmo filmų tema. Įprasta, kad tokių kino juostų pagrindinis veikėjas – nuotykių ieškotojas archeologas, medžiojantis paslaptimis apipintus aukso ir brangakmenių lobius. Tačiau realybėje archeologinių lobių sudėtis ir radimo aplinkybės būna gerokai mažiau intriguojančios, bet ne ką mažiau paslaptingos.

Per daugelį metų Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose nugulė bent keletas lobių radinių. Kai kuriuos jų vis dar gaubia paslaptys – nuo neaiškių radimo aplinkybių iki nežinomos kilmės. Vienas tokių buvo aptiktas tarpukariu Kretingoje, kurio tiksli radimvietė nežinoma. Į muziejų jis pateko 1938 m. Tai sidabro lydinių lobis, kurį sudaro dvi pasaginės segės, dvi antkaklės, šeši trikampio skersinio pjūvio lydiniai ir įspūdingas antkrūtinis papuošalas.

Vėrinys išsiskiria ypač įmantria puošyba. Jis sudarytas iš šešių pailgų siaurėjančiais galais karolių, dekoruotų filigrano imitacija – įspaustu raštu, taip pat penkių gėlės formos kabučių, prie kurių pritvirtinti trys mažesni plokšti beveik disko formos kabučiai su kiauryme centre. Dar trys didesnieji kabučiai yra papuošti akutėmis ir aplik turi tokias pačias kilpas mažesniems kabučiams tvirtinti. Dalies mažesniųjų kabučių neišliko. Pasitelkę šiandienes technologijas mokslininkai nustatė, kad sidabras yra itin geros kokybės, o akutes sudaro brangieji akmenys – kalnų krištolas.

Iš kur tiksliai yra šis papuošalas, pasakyti sudėtinga. Į jį panašūs iš sidabriniai vėriniai Lietuvoje aptikti dar ir Gėliogaliuose (Molėtų r.) bei Stakliškėse (Prienų r.). Šiuos radinius sieja panašios karolių ir kabučių formos bei puošybos elementai – filigrano raštas ir brangieji akmenys. Filigranas – mūsų kraštui nebūdingas puošybos būdas, atėjęs iš rytų slavų apgyvendintų teritorijų. Ten puošimas filigranu ypač būdingas XII–XV a. Taip pat panašių formų kabučių ir jų liejimo matricų bei panašių karolių yra aptikta Kyjive ir Naugarduke bei jų aplinkinėse žemėse.

Ar antkrūtinis papuošalas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenės rankas pateko būtent iš šių regionų, nežinoma. Gali būti, kad vietiniai meistrai, semdamiesi įkvėpimo iš rytų, panašius sidabrinius papuošalus kūrė ir gamino vietoje. Kad ir kokia būtų tikroji kilmė, neabejojama juvelyro meistriškumu, o ir pats vėrinys liudija daiktų, idėjų bei technologijų mainus. Toks papuošalas neabejotinai buvo prestižo simbolis.

Įspūdingasis papuošalas ir tuo pačiu visas Kretingos lobis yra datuojamas XIV a. antra puse. Lobių radinių ypatingai pagausėja XIII–XIV a. Tai siejama su Vokiečių ordino intensyviais puolimais, kai žmonės slėpė brangius daiktus siekdami apsaugoti juos nuo pagrobimo. Turtai buvo slepiami žemėje tikintis juos vėliau susigrąžinti. Visgi šių dienų, o ne savo tikrųjų šeimininkų sulaukė daugiausiai tik ilgus metus po žeme nejudinti lobiai.