Epidemija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Epidemijos ir ligų protrūkiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo dažnas reiškinys, pasikartojantis kas 7–8 metai. Valstybės gyventojai kentėjo nuo maro, raupų, choleros, įvairių ligų, šaltiniuose įvardinamų kaip karštinė. Didžiausia epidemija regione siautė XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu. Skaičiuojama, kad per ją valstybė neteko trečdalio savo gyventojų. Itin didelės epidemijos Abiejų Tautų Respubliką, išvargintą karų su Švedija ir Rusija, nusiaubė ir XVII a. viduryje, Kauno pavietas jos metu neteko kiek daugiau nei 40 % gyventojų.

Apsisaugoti nuo plintančių ligų buvo sunku: diduomenė, tik sužinojusi apie plintančią ligą, užsibarikaduodavo savo dvaruose, protrūkio nepaliestuose teritorijose, miestai skelbdavo karantinus. Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje saugomas Varšuvos miesto karantinavimo įsakymas iš XVII a. vidurio, leidžia susipažinti su gyvenimo sąlygomis karantino metu ATR sostinėje. 

Jonas Kazimieras Šimanovskis, Varšuvos žemės pastalininkas, karūnos maršalo teismo teisėjas, Jo Malonybės Karaliaus Senosios Varšuvos miesto ir visų kitų jurisdikų aplink tą miestą komendantas, taip pat burmistras, ir taryba Jo Karališkosios Malonybės Senosios Varšuvos miesto.

Visiems kartu ir kiekvienam atskirai šiuo laišku mūsų skelbiame. Po tokios stiprios epidemijos, kuri Senąjį Varšuvos miestą ir visas kitas šalia esančias jurisdikas Dieviškąja Teisingumo ranka palietė, Dieviškajam majestotui dėkojame, kad teikėsi mus teisingai ir gailestingai savo rūstybe bausti.  Tad priklausto Jo Majestotui atiduoti padėkas dėl ypatingos  Apvaizdos ir Dieviškos valios, kad daugiau tokios nelaimės ir ligos nepasikartotų ir geru savo elgesiu užkirstume tam kelią. Dėl to turime patikėtą Jo Malonybės Karaliaus, Pono  Šviesiausiojo Geradario, miesto Jo Karališkosios Malonybės Senosios Varšuvos  ir visų kitų priklausomų jurisdikų valdžią, patikėtą Jo Malonybės Karaliaus vardu ir kaip vykdytojas  tarybos su kilniuoju miesto Jo Malonybės Karaliau Senosios Varšuvos magistratu, paskirtos gerai tvarkai palaikyti ir atsargumo priemonių įsakymų visų žiniai paskelbti.

1. Dešimtininkai, kurie bus savo jurisdikoje magistrato paskirti, privalo kiekviename name, kiekviename, mūrnamyje ir dvare, dešimtinėje savo, asmenis visus, kurie tuose namuose yra, atsakingai surašyti ir visus tuos namus, mūrnamius ir dvarus, dešimtinės savo, kas dieną apeiti ir patikrinti, jeigu kuriame nors name kas nors kuo nors suserga arba numiršta, nedelsdami Jo malonybei Ponui burmistrui duot žinot, o Jo malonybė Ponas burmistras, Senosios Varšuvos jurisdikoje, dešimtininko pranešimą  perduos Jo malonybei Ponui komendantui. Kitų prie Varšuvos esančių jurisdikų burmistrams kiekvienos savaitės ketvirtadienį, o jeigu kas skubesnio – tai ir kas dieną, pranešama turi būti. 

2. Šeimininkai, visi Senojo Varšuvos miesto jurisdikoje ir kiti visi gyventojai, kasdieniniam patikrinimui priešintis neturi ir jeigu nutiktų, kad kuriame nors name kas nors kuo nors susirgtų ir dešimtininkui arba magistratui savo garbingam kuo greičiausiai nepraneštų, būtų baudžiami dviem keturiolikos grivinų baudomis, o jeigu kas mirusįjį nuslėptų bus baudžiamas kartuvėmis.

3. Dabar sergančiųjų namai, kurie, Dieve sergėk, laikomi turi būti uždaryti, iš kurių išeiti niekas be Jo malonybės Pono Komendanto ir magistrato leidimo negali, kitaip – kiekvienas mirties bausme baudžiamas bus. Kuriuose namuose žmonės vargingesni, tiems kiekvienas magistratas savo jurisdikoje pragyvenimą ir būtiniausius dalykus suteikti turi. Iš prižiūrimųjų kas norėtų į kitą registratą persikelti, tai tik su sutikimu Jo Malonybės pono komendanto ir savo magistrato.

4. Užstatus visokiausius malonėkite susirgusiųjų, taip pat ir  nesusirgusių, turgavietėse, turguose, gatvėse anei taip pat slapta nepardavinėti, net gi nešioti nedrįskite. O kas taip parduos arba pirks bus griežtai baudžiamas, o jeigu antrą kart tuo apkaltintas bus  – kartuvių neišvengs. Kromoriai ir pardavėjai taip pat su  dėmėtaisiais maišytis neturi, kitaip bus konfiskuoti jų daiktai.

5. Parduotuvės, kromai, visokios palapinės sekmadieniais ir šventomis dienomis atsidaryti negali, nei smuklių namuose leisti ir daiktų visokių pardavinėti, išskyrus žvejus, kuriems dėl bendro patogumo žmonių, tik iki aštuntos ryto šventomis dienomis parduoti leidžiama. Jeigu, tačiau, kam nors iš keliautojų arba taip pat iš gyvenančių gyvybiškai svarbaus prireiktų, tai be parduotuvės atidarymo privačiai susitarti. Kas kitaip darys bus baudžiamas keturiolika grivinų baudos.

6. Muzikavimuose, dainavimuose, banketuose, kuriuose kas nors būtų rastas, arba jais apkaltintas, būtų sodinamas į kalėjimą ir kitokiomis bausmėmis baudžiamas.

7. Kadangi šitas maras Dieviškas skirtinguose miestuose ir kaimuose vis dar atsinaujina, tad tvarkos ir atsargumo sumetimais, joks šeimininkas tenenedrįstie įsileisti į savo namus ir dvarą jokio atvykėlio be Jo malonybės Pono komendanto arba Jo malonybės Pono burmistro leidimo.

8. Išvykstantys miestiečiai į muges ar kur kitur be miesto, o geriausia – be Jo malonybės Pono komendanto, įvertinimo išvykti negali. Atgal grįžtantys sveikatos įvertinimą, to miesto iš kurio grįžta, privalo turėti.

9. Šeimininkai, kampininkų po namus ar dvarus, chuliganų ir įtartinų žmonių, pragyvenimo šaltinio neturinčių, ir pasileidusių merginų kad nelaikytų, ir jeigu apie tokius asmenis ir žmones amoralius Jo malonybė Ponas komendantas ir Jo malonybė Ponas Burmistras sužinos – baudžiama keturiolika grivinų ir kalėjimu.

10. Laikantis Senojo Varšuvos miesto įstatymų, didesniam atsargumui, Žydai, kurie įprastai užstatus supirkinėjo, kad nė vienas iš jų Senajame Varšuvos mieste ir kitose jurisdikose užstatų supirkinėti anei gyventi nedrįstų, kitaip kartuvėmis bus baudžiamas, o šeimininkas žydą priėmęs bus baudžiamas keturiolika grivinų ir kalėjimu.

11. Visos viešosios pirtys kad būtų uždarytos ir kad nė vienas pirtininkas nedrįstų jų atidaryti, anei leistų žmonėms jomis naudotis. Bauda keturiolika grivinų ir kalėjimas.

12. Gatves visas ir kitas vietas, mėšlu apleistas, kad kiekvienas prieš savo mūrnamį ir namą per savaitę išvežtų ir sutvarkytų, o po to tvarkingai laikytų. Baudžiama grivina.

13. Duobkasiai, kad su žmonėmis nesimaišytų ir kad žmonės jų saugotųsi. Turi vaikščioti su gobtuvu, ant juodų drabužių baltas kryžiaus ženklas turi būti, be to ženklo vaikščioti ir iš tarnybos savo eiti negalima. Baudžiama 60 rykščių. Iš gyvenamos vietos patys, ir žmonos jų, išeiti negali, nei leidžiama su žmonėmis maišytis. Baudžiama mirties bausme kartuvėse. Mirusiuosius ne dieną, bet naktį su pareigūnu žinia laidoti. Kurie duobkasiai nukentės, aprūpinimą ir būtinus dalykus jiems suteiks magistratas.

14.  Galiausiai grįžtame  dar kartą prie dešimtininkų, tad dar kartą griežtai įsakome, kad kiekvienas šeimininkas ir gyventojas kiekviename name, kad tik kas pas jį susirgtų, savo paskirtam pareigūnui pranešti privalo, arba kitaip tariant, jei apie kiekvieną sergantį ar galimai susirgusįjį neduos žinoti – bus baudžiamas kalėjimu ir maro įspaudu, o jeigu numirusįjį nuslėpė, kartuvėse, prieš savo namus pakartas bus.

Visi šie artikulai ir kitoms visoms prie Varšuvos esančioms jurisdikoms, tokioms kaip  Naujamestis, Lesna, Gžybova, Novego Šviata (kitaip Aleksandrija), Praga, Skaryševska, Golendzinova ir kitoms, turi galioti  ir griežtai taikyti į tas jurisdikas atvykusiems. Tam, kad žinios kiekvieną galėtų pasiekti, kiekviena jurisdika tokį įsakymą iš knygos Senojo Varšuvos miesto autentišką pasiima ir nuo vartų, iš rotušių, viešai skaito, o dabar, kad kiekvienam tegul būna žinia skelbiama.

Nusikalstantys ir prieš šitą įsakymą veikiantys bus baudžiami foro fori [lot. viešai].
Paskelbta Varšuvoje tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt aštuntaisiais Viešpaties metais lapkričio mėnesio 30 dieną.

XVII a. karantino Varšuvos mieste įsakymas saugomas vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje.